Nekromantijos klaid? riba
Шрифт:
«Jis labai pasikeite», – lengva pasakyti tiesa. – Ir labai atsiprasau, jei tave nuvyliau.
– Nenusivyliau. Sukele susidomejima. Ir jau du simtus metu nieko nestebinau. Pradedu itarti, kad tu ne siaip aplankei kita pasauli – atsinesei demona, apie kuri iki siol nieko nezinau. Ir butent jis dabar prideda nuodu i kiekviena tavo zodi.
Is esmes, ka as galiu pasakyti. Bet as nenorejau kalbeti apie nieka kita:
– Pone Sciacca, as labai pavargau.
Jis pasitrauke i sali:
– Eik siandien, Tayishka. Bet nuo rytojaus pradesiu tave atpazinti. Ir pranesk man. Miegok su sia mintimi, Taishka, pripras prie to.
Skubu sleptis uz duru. Kazkaip radau savo kambari, o paskui ikisau galva i antklode. Dabar supratau daug daugiau, bet supratimas neatnese palengvejimo. Tayishka raudojo viduje – jos vis dar neissipildes troskimas nekromantui tik dides. As turesiu kazkaip suzaisti… arba jei atvirai. Juk jam reikia Taiskos: tegul paguldo mane i namus ir pasiima su savimi, su viskuo sutikdamas! Taciau pulsavo tik viena nerima kelianti mintis: as is kito pasaulio ir be manes Taiska negalejo jam nieko idomaus pasakyti. Ar jie mane atleis po sios zinios?
5 skyrius
– Dmitrijus Aleksandrovic, ar galiu tau paskambinti?
– Tai uzdrausta.
– Tai kodel tu mane kisai?
– Mano atgaivinimas yra mano taisykles. Kokie musu koziriai ten?
– Kirmeles.
– Nekenciu kirminu. Bet as ir toliau nekreipsiu demesio i tai, kaip tu apgaudineji.
– Ir tu dar dazniau iseini is kambario. Cia net angelas imtu apgauti!
– Gerai, kad nesutikau zaisti uz pinigus.
– O, Dmitrijus Aleksandroviciau, yra klausimas, kuri visa gyvenima svajojau uzduoti reanimatologui! Institute mums buvo vedami psichologijos kursai. Tarkime, pas jus vienu metu atvezami keli sunkios bukles zmones: nusikaltelis, policininkas, vaikas ir keturiu vaiku mama. Jus esate vienas ir galite juos paimti tik po viena. Be to, zinoma, kad kitas variantas yra sumazintas, o paskutinis tikrai neisgyvens. Kokia tvarka juos reanimuosite?
– Nesamone.
– Atsakyk!
– Na… vaikas bus isveztas i kita reanimacija, pas vaika. Tai ne mano problema.
Pradejau pykti:
– Gerai. Minus vienas. Ka darysime su likusiais?
Dmitrijus Aleksandrovicius masliai pazvelge i savo kortas. Tada jis isleido:
– Ar matete iejima i skyriu?
– As tai maciau. Ir ka?
«Vienu metu ten eis tik vienas gurmanas, todel jie atvyks tam tikra eile. Tokia tvarka atliksime gaivinima.
– Bet kaip? – As nesupratau. – Ar tikrai nusikaltelis svarbesnis uz keturiu vaiku mama? Ar girdejote apie socialini teisinguma?
– Ar man reikia daryti ar galvoti apie socialini teisinguma? Visi trys gali mirti, kol as pasversiu savo galimybes.
– Keturi!
– Trys. Ar pamenate, kad vaikas jau buvo isveztas i kita reanimacijos skyriu? Ne mano problema.
– Tu esi cinikas! O jei isgelbesi viena nusikalteli, ar veliau nesigailesi?
– Nera ko gailetis. Nes net neklausiu kas yra kas.
– Ir as tau pasakysiu! Tai ypac reikalinga, kad jusu sazine jus kankintu.
– Be abejones. Bet zinai, Olga, kartais geriau negalvoti, jei mintys trukdo veiksmams.
Riksmas is koridoriaus neleido man papriestarauti:
– Kas dirba pamainoje? Mes turime saunamuju ginklu!
«Taigi as papietavau», – Dmitrijus Aleksandrovicius mete kortas ant lovos ir patrauke link isejimo.
O kaip cia neapgausi? Nors si karta jis isbuvo su manimi visas vienuolika minuciu! Irasas.
Taiska, ilgai tylejusi, dabar pralinksmino:
– Koks jis, oi, koks jis! Pasakyk man, kad tau taip pat truksta kvapo, nes matai tai tokiomis pat akimis kaip ir as!
Atsiguliau ant pagalves ir ziovavau.
– Tanjukh, tu jau turejai apsispresti. Vienu metu galima isimyleti tik viena zmogu – tokia yra pagrindine visatos taisykle, jei to nezinai. Taigi kam uzgniauze kvapa: Dmitrijus Aleksandrovicius ar ponas Sciacca? Vakar jaudinausi del jusu baimes, todel susiaurinkime objektus, kad sukurtumete baime.
Ji ilgai svarste atsakyma:
– Isimyleti? Pasirodo, ar jautiesi isimylejes?.. Tada atsiduriu kryzkeleje: mintimis myliu Dmitriju Aleksandroviciu, o ponas Sciacca jaudina… siek tiek zemiau nei galvoje.
Tai buvo tinkamiausias laikas is jo pasijuokti, bet maniau, kad dabar svarbiau suprasti:
– Aistra?
– Gal… Is kur tureciau zinoti?
«Ziurek, Tanjukha, as nezinau, ar vakar apalpote, kai musu aistringas nekromantas papasakojo istorija. Ypac ta dalis, kai jis prisipazino, kad visas jo susizavejimas buvo pasiulymas. Garantija, kad pas ji ateisi savo noru.
– Taip, girdejau…
– Ir ka, nenorejai priesintis?
– Kam priesintis, Ol?
Neduok Dieve, kad man taip truksta valios. Galbut as negalejau iki galo suprasti jos jausmu, kai ji ziurejo i pona Saka, bet galejau isivaizduoti save jos vietoje. Ir jei man kas butu pasakes, kad as pati nemyliu, kad cia nera pasirinkimo laisves, tai bent jau man nepatiktu. Kazkoks vidinis
– Tavo mintys labai izeidziancios, Olja!
as atsidusau. Ji turi tiek ambiciju, kad galetu man priestarauti. Tyliai.
Supratusi, kad laikas miegoti arba jie manes pasiilgs, nenorejau atsisveikinti su savo mylimomis baltomis sienomis. Dmitrijus Aleksandrovicius dabar jau seniai uzsiemes, o kai as atsibusiu, jo pamaina tikriausiai bus baigta. Turejome isspresti problemas siuo metu, bet as tikrai nenorejau. O ka gi nekromantas darys su mano negyvu kunu? Ir jei ketinu ka nors daryti, verciau ten nebuciau.
Po poros valandu dykai suklupes koridoriuje zvilgtelejau i personalo kambari. O ten, pasirodo, kava buvo pilama be manes. Na, o as sutrikusi atsisedau ant tolimiausios taburetes. Mano charakteris toks, kad galiu lengvai pritapti bet kur. O cia dauguma veidu jau pazistami. Vitalina Ivanovna, kuri cia daznai atvyksta is bendrosios terapijos, buvo sutrikusi del mano izulumo ir del inercijos pajudino savo puodeli mano kryptimi. Dekingumo asaru nuplautas, gurksnoju is dziaugsmo. Karcios, be cukraus ir pieno. Grozis!
Конец ознакомительного фрагмента.