Nekromantijos klaid? riba
Шрифт:
– Ka tik apibudinote diabeta. Pirmasis budas. Ir jis gydomas insulinu.
– Ji galima gydyti magija! Bet mama neturejo pinigu tokio lygio raganai. Ji jau buvo pasiuvusi man marskinius, kad palaidotu, ir riaumoja, ir riaumojo… Ir tada i musu kaima atejo sostines nekromantas. Jis pasibelde i namus ir paprase nakvynes. Tuo metu mamai tai nerupejo, bet jis pasake, kad gali mane isgydyti. Ir stai jis mane isgyde. Po poros dienu as sokinejau su kaimyno vaikais. Mama nusilenke jam prie koju, surinko visas siuksles is namu… na bent kazkuo atsiskaito. Bet jis nieko neeme ir pasake, kad as pati jam skola ateityje grazinsiu. Toks malonus zmogus!
– Tanjukh, tavo prioritetai susimaise. Jis tave uzrase kaip skolininka, dienos heroju be kaklaraiscio.
– Nedaryk to, Olya! Juk nuo tos dienos skolos nebeliko. Gyvenau ramiai… ir pries dvejus metus mire mano mama. Gyvate ji ikando. Po to susirinkau daiktus ir isvaziavau i sostine. Ji gavo darba, kad nemirtu badu. Turejau gera ponia, ji veliau mane apgyvendino rumuose. Praejusi menesi pradejau tarnauti septintajai princesei…
Kai mano tyli moteris, kuri pasirode labai plepi, staiga nutilo, paraginau ja testi:
– Princesei, kaip suprantu, nebebuvo gera?
– Kaip as galiu tai pasakyti? Taiska sunkiai atsiduso. – Nelabai protingas astuonmetis… islepintas durnynas. Paskyre ja i akademija – gal cia ko nors ismokys. Kartais cia ileidziami vaikai, jei itariama, kad jie turi raganavimo ar nekromantijos talenta. Ir princese beveik neturi magijos, bet jie ja paeme, nes ji buvo aukstauge. O artimieji labai norejo nuo jos pailseti.
– Per rysius, tai yra.
«Po rysiu», – atsiduso Taiska.
«Klausyk, Tanjukh», – paveluotai nustebau. – Kodel tu ir as mastome ta pacia kalba? Ir tu supranti mano zodzius be paaiskinimo!
– Taigi negalvojame zodziais… vaizdais… O gal zodziais. Bet tai mano galva, mes vartojame mano zodzius.
2 skyrius
As vis dar snaudziau. Nors miegojau puse dienos ir nenorejau keltis, vis tiek jauciausi pakankamai pavargusi, kad galeciau nusnusti. Tayishka taip pat tylejo, sukurdama labai reikalinga tyla jos galvoje. Prisispaudziau prie saltos sienos, stipriai isisukau i nesvaria antklode ir uzsimerkiau.
Ir beveik is karto isgirdau balsus:
– Bet su sitais dalykais to nepadarysi… Na, as tai maciau seriale «Avarine situacija! Sukresk ja – atsidusk – ir ji pabus!
– Ismesk sita debila is masinos! Kas ji cia ileido?!
– Pats…
Regejimas grizo ne is karto. Pro balksva syda pamaciau kai kuriu zmoniu siluetus, isgirdau prie pat ausies dirginanti pypsejima, pajutau drebuli. Kazkaip pasukau galva ir pamaciau Kostja, sedinti «Gazeles» kampe: jo akys buvo issiputusios, veidas zalsvas – tokios busenos gyvenime nebuvau maciusi.
– Igoris Vladimirovicius! – moteriskas balsas desineje. – Ziurek!
Prie manes iskart palinko pagyvenes vyras, turejau i ji atsisukti. Jokio dziaugsmo seselio – tik visiskas susikaupimas:
– Koks ten spaudimas, Sviesa?
– Simtas septyniasdesimt.
– Pulsas, sirdies plakimas?
– Viskas gerai, Igoriai Vladimiroviciau!
– Kiek laiko turite vairuoti?
«Desimt minuciu», ir kazkur i sona garsiau:
– O, Svetka, tokia puiki zinia siame automobilyje girdima nedaznai!
Vyriskis pasilenke zemiau ir dar giliau susirauke. Jis padejo ranka man pries nosi:
– Kiek pirstu matai? ka tu atsimeni Ar vartojote narkotikus?
– Du, – uztikrintai atsakiau. – As to nepriemiau.
«Tyla, tyla, dukra», – jo kreipimasis, nepaisant susikaupimo isoreje, is tikruju buvo raminantis. – Nerek, neliudek. Net nebandyk keltis.
– Apalpau? – sumurmejo ji, bet kartu pajuto toki dziaugsma, kad buvo pasiruosusi sokti. Ir as beveik netikejau, kad patekau i kazkoki Arthouse pasauli! tiksliai!
– As nenualpsiu, mergaite, koma. Gamta dar nenustatyta, visi rodikliai normalus. Tai gerai, dabar intensyviosios terapijos skyriuje atliks visa diagnoze, bet nesijaudinkite – galimas atkrytis. Dabar bukime saziningi del narkotiku, sutaupykite laiko.
– Narkotiku nebuvo… – pazvelgiau i besisypsancia mergina desineje, tarsi kviesciau ja liudytoju. – Net nebuvo alkoholio. As ka tik uzmigau.
«Labai, labai blogai…» gydytojas nusivyles papurte galva. – Zinoma, bet kokiu atveju patikrinsime, bet butu geriau, jei meluotumete.
– Ar noreciau buti auksta? – As nesupratau.
– Taip. Tada priezastis butu aiski. Ir tada as pritrukau galimybiu. Trys valandos, dukra, trys valandos komoje, kol tavo draugas sumane iskviesti greitaja pagalba. Ar jus kankino hipoksija? Ar tau svaigsta galva? Ar jusu rankos nejaucia?
Jis uzdave dar keleta klausimu, i kuriuos mielai atsakiau. Koks dziaugsmas eiti i reanimacija tokiu puikiu zmoniu, apsirengusiu baltai, kompanijoje. Viskas, kaip sakoma, ismokstama lyginant. Numojau ranka Kostjai – mano dekingumas nemelavo: vaikinas vis tiek isgelbejo mane, kaip ir tikejausi. Net jei jis apie tai galvojo tris valandas. Priesingu atveju nezinia, kiek ilgai buciau isbuves sioje komoje.
Net pabandziau pakelti galva, kad nusisypsociau visiems, bet nesisypsantis Igoris Vladimirovicius iskart paspaude peti:
– Ramiai miegok, mergaite. O gal nori grizti? Issaugokite savo jegas.
Tikrai nenorejau grizti. Taigi ji nusizemino ir net siek tiek uzsimerke, kad pademonstruotu paklusnuma. Ir tada ji suvirpejo isgirdusi balsa galvoje:
– Ar tai jusu pasaulyje nekromantai? Kaip idomu!
Tayishka?! Tai buvo per daug. Bet kuriai psichikai yra taskas «per daug». Pries tai dar gali istverti ir buti drasi, bet po to jau viskas, alles kaput. Isterija kaupiasi, issipucia ir tik laukia proverzio akimirkos. Taigi as, kaip ir bet kuris kitas zmogus, po tos akimirkos negalejau atsispirti. Ji reke i virsu ir bande pasokti.